Šiandien pakelės stendai keliautojams siūlo nemokamą „puodelį“, tačiau šalies santykis su arbata siekia tūkstančius metų
Prie Australijos 9 000 mylių greitkelio 1 – asfalto juostos, jungiančios visus didžiuosius šalies miestus ir kuri yra ilgiausia nacionalinė magistralė pasaulyje – yra keletas poilsio stotelių.Ilgaisiais savaitgaliais ar pertraukų mokykloje savaitėmis automobiliai trauksis nuo minios ieškodami karšto gėrimo, vadovaudamiesi kelio ženklu su puodeliu ir lėkšte.
„Arbatos puodelis yra labai svarbi kelionės po Australiją dalis“, – sako Allanas McCormacas, „Driver Reviver“ nacionalinis direktorius.„Taip visada buvo ir taip bus“.
Daugelis tų puodelių buvo patiekiami keliaujantiems atostogų vairuotojams, vežiojantiems iš valstijos į valstiją su neramiais vaikais galinėje sėdynėje.Pagrindinis „Driver Reviver“ tikslas yra užtikrinti, kad keliautojai galėtų „sustoti, atgaivinti, išgyventi“ ir toliau vairuoti budrūs bei žvalūs.Papildoma nauda – bendruomeniškumo jausmas.
„Dangčių neteikiame.Mes neskatiname žmonių vairuojant automobilyje gerti karštą gėrimą“, – sako McCormac.„Mes skatiname žmones sustoti ir pasimėgauti puodeliu arbatos, kol jie yra svetainėje... ir sužinoti daugiau apie vietovę, kurioje jie yra.
Arbata yra įsišaknijusi Australijos kultūroje, iš pirmųjų tautų australų bendruomenių tinktūrų ir tonikų dešimtis tūkstančių metų;į karo laikų arbatos davinius, tiektus Australijos ir Naujosios Zelandijos kariams per I ir II pasaulinius karus;į Azijos arbatos tendencijų, tokių kaip tapijokos burbulinė arbata ir japoniško stiliaus žalioji arbata, dabar auginama Viktorijoje, antplūdį ir laimingą priėmimą.Tai netgi yra „Waltzing Matilda“ – dainoje, kurią 1895 m. parašė Australijos krūmų poetas Banjo Patersonas apie klajojantį keliautoją, kai kurie laikomi neoficialiu Australijos himnu.
Pagaliau parvykau namo į Australiją.Tūkstančiai kitų lieka užblokuoti dėl pandeminių kelionių taisyklių.
„Nuo pat 1788 m. arbata padėjo plėtoti kolonijinę Australiją ir jos kaimo bei didmiesčių ekonomiką – iš pradžių buvo vietinė alternatyva importuotai arbatai, o vėliau – kiniška, o vėliau ir Indijos arbata“, – sako kulinarijos istorikas ir Sydney Living Jacqui Newlingas. Muziejaus kuratorė.„Arbata buvo ir daugeliui žmonių dabar tikrai yra bendruomenės patirtis Australijoje.Atmetus medžiaginius gaudykles, ji vienaip ar kitaip buvo prieinama visose klasėse... .Viskas, ko reikėjo, buvo verdantis vanduo.
Arbata buvo toks pat pagrindinis dalykas darbininkų klasės namų ūkių virtuvėse, kaip ir elegantiškose miestų arbatinėse, pavyzdžiui, Vaucluse House Tearooms Sidnėjuje, „kur moterys galėjo susitikinėti XX a. pabaigoje, kai buvo barai ir kavos namai. dažnai vyrų dominuojamose erdvėse“, – sako Newling.
Kelionė išgerti arbatos šiose vietose buvo įvykis.Arbatos prekystalių ir „gaiviųjų kambarių“ buvo tiek geležinkelio stotyse, tiek turistinėse vietose, pavyzdžiui, Tarongos zoologijos sode Sidnėjaus uoste, kur greitas karštas vanduo užpildė šeimos piknikų termosus.Arbata yra „absoliučiai“ Australijos kelionių kultūros dalis, sako Newling, ir bendros socialinės patirties dalis.
Tačiau nors Australijos klimatas puikiai tinka auginti arbatai, logistikos ir struktūrinės problemos kamuoja sektoriaus augimą, sako Davidas Lyonsas, Australijos arbatos kultūros draugijos (AUSTCS) įkūrėjas.
Jis norėtų, kad pramonė būtų užpildyta Australijoje užaugintais Camellia sinensis – augalu, kurio lapai auginami arbatai, ir sukurti dviejų pakopų kokybės sistemą, kuri leistų derliui patenkinti visų lygių paklausą.
Šiuo metu yra keletas plantacijų, o didžiausi arbatos auginimo regionai yra tolimoje šiaurinėje Kvinslando dalyje ir šiaurės rytų Viktorijoje.Pirmojoje yra 790 akrų Nerados plantacija.Kaip žinia, keturi broliai Katenai – pirmieji baltieji naujakuriai vietovėje, kurią užėmė vien Džiru žmonės, kurie yra tradiciniai krašto saugotojai – 1880-aisiais Bingilo įlankoje įkūrė arbatos, kavos ir vaisių plantaciją.Tada jį siautė atogrąžų audros, kol nieko neliko.1950 m. Allanas Maruffas - botanikas ir gydytojas - aplankė vietovę ir rado prarastus arbatos augalus.Jis parsivežė iškarpas namo į Innisfailą Kvinslande ir pradėjo tai, kas taps Nerados arbatos plantacijomis.
Šiomis dienomis Nerados arbatos kambariai yra atviri lankytojams ir kviečia svečius iš viso pasaulio į svetainę, kurioje kasmet apdorojama 3,3 mln. svarų arbatos.Vidaus turizmas taip pat buvo palaima regioninėms arbatos parduotuvėms.Užmiesčio Berry mieste, pietinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje, už pagrindinės gatvės esančioje Berry arbatos parduotuvėje, esančioje tarp prekybininkų ir namų apyvokos reikmenų parduotuvių juostos, apsilankymų skaičius išaugo tris kartus, todėl parduotuvės darbuotojų skaičius išaugo nuo 5. iki 15. Parduotuvėje parduodamos 48 skirtingos arbatos, jos taip pat patiekiamos prie susėdimų stalų ir dekoratyviniuose arbatinukuose su naminiais pyragais ir paplotėliais.
„Dabar mūsų darbo dienos panašesnės į savaitgalius.Pietinėje pakrantėje turime daug daugiau lankytojų, o tai reiškia, kad po parduotuvę vaikšto daug daugiau žmonių“, – sako savininkė Paulina Collier.„Turėjome žmonių, kurie sakydavo: „Aš net tą dieną važiavau iš Sidnėjaus.Aš tik noriu ateiti išgerti arbatos ir paplotėlių.“
„Berry Tea Shop“ daugiausia dėmesio skiria „kaimiškos arbatos potyriui“, kuriame yra palaidų lapų arbata ir puodukai, pagaminti pagal britų arbatos kultūrą.Vienas iš Collier tikslų yra mokyti žmones apie arbatos džiaugsmą.Tai taip pat skirta Grace Freitas.Ji įkūrė arbatos įmonę „Tea Nomad“, kurios pagrindinis tikslas buvo kelionės.Ji gyveno Singapūre, turėdama idėją sukurti į arbatą orientuotą tinklaraštį ir aistrą kelionėms, kai nusprendė eksperimentuoti maišydama savo arbatas.
Freitas, kuri valdo savo nedidelį verslą iš Sidnėjaus, nori, kad jos arbatos – Provansas, Šanchajus ir Sidnėjus – per kvapą, skonį ir jausmą atspindėtų miestų, kurių vardais jie pavadinti, patirtį.Freitas įžvelgia ironiją bendrame nacionaliniame požiūryje į karštus gėrimus kavinėse: dažnai naudojasi arbatos maišeliais ir daugiau žino apie kavą.
„Ir mes visi tiesiog tai priimame.Tai ironiška“, – sako Freitas.„Sakyčiau, mes esame ramūs žmonės.Ir aš jaučiu, kad tai nėra taip: „O, tai puikus puodelis [maišytos arbatos] arbatinuke“.Žmonės tiesiog tai priima.Mes nesiruošiame dėl to skųstis.Tai beveik panašu į tai, kad tai yra puodelis, tu nekelk dėl to triukšmo.
Lyons dalijasi nusivylimu.Šalyje, kuri remiasi arbatos vartojimu, o daugelis australų taip ypatingu būdu geria arbatą namuose, nuolatinis nacionalinis jausmas kavinėse, pasak Lyons, deda arbatą į patarlių spintos galą.
„Žmonės stengiasi viską žinoti apie kavą ir skanios kavos ruošimą, bet kai kalbama apie arbatą, jie renkasi [su] bendru jau paruoštu arbatos maišeliu“, – sako jis.„Taigi, kai randu kavinę [kuriame tiekiama palaidų lapų arbata], aš visada ją padarysiu labai gerai.Visada jiems dėkoju už tai, kad jie skyrė šiek tiek daugiau.
Šeštajame dešimtmetyje Lionas sako: „Australija buvo viena didžiausių arbatos vartotojų“.Buvo laikai, kai arbata buvo racionuojama, kad atitiktų paklausą.Puodeliai su birių lapų arbata įstaigose buvo įprastas dalykas.
„Arbatos maišelis, kuris Australijoje atsirado aštuntajame dešimtmetyje, nors ir buvo labai piktinamas dėl ritualo pašalinimo iš arbatos ruošimo, padidino nešiojamumą ir palengvino puoduko gaminimą namuose, darbo vietoje ir keliaujant. “ – sako istorikas Newlingas.
Collier, kuriai priklausė kavinė Woolloomooloo mieste, prieš persikeldama į Berry, kad atidarytų savo arbatos parduotuvę 2010 m., žino, kas tai yra iš kitos pusės;sustoti ruošti puodą birių lapų arbatos buvo iššūkis, ypač kai kava buvo pagrindinis žaidimas.Ji sako, kad tai buvo laikoma „pasigalvota“.„Dabar žmonės tiesiog netoleruos gauti arbatos maišelį, jei už tai sumokės 4 USD ar dar ką nors.
AUSTCS komanda kuria programą, kuri leis keliautojams geografiškai nustatyti vietas, kuriose visoje šalyje patiekiama „tinkama arbata“.Lyonso teigimu, idealu yra pakeisti arbatos suvokimą ir patenkinti augančią vartotojų paklausą.
„Freitas“ ir „Lyons“, be kita ko, keliauja su savo arbata, karštu vandeniu ir puodeliais ir užsuka į vietines kavines ir arbatos parduotuves, kad paremtų pramonę, kuri smunka ir slenka su australų įpročiais.Šiuo metu Freitas kuria arbatų kolekciją, įkvėptą vietinių kelionių ir atšiauraus kraštovaizdžio, naudodama Australijoje užaugintą arbatą ir augalinius produktus.
„Tikimės, kad žmonės tai supras kaip geresnę arbatos patirtį keliaujant“, – sako ji.Vienas iš tokių mišinių vadinamas Australijos pusryčiais, kurio centre – pabudimas ir laukia kelionės diena – ilgi keliai ar ne.
„Būti ir užmiestyje, turėti tą laužo taurę ar tą rytinį puodelį, kai keliaujate po Australiją ir mėgaujatės gamtos grožiu“, – sako Freitas."Tai juokinga;Manyčiau, kad jei paklaustumėte daugumos žmonių apie tai, ką jie geria tame paveikslėlyje, jie geria arbatą.Jie nesėdi prie karavano ir geria latte.
Paskelbimo laikas: 2021-09-24